Geri filmai

geri filmaiJei galėčiau parašyti asmeninę kinematografinę istoriją, kurioje tik geri filmai padėjo išgyventi, nuo ko pradėčiau? Interneto platybėse tiek daug informacijos apie kiną, bet tiek mažai unikalios, apie kokybiškus ir tikrus filmus. Koks yra manos asmeninis tikriausių kino filmų sąrašas? Aš vis dar užvaldyta kino meno ir sergu juo, mano kinematografiniai pomėgiai išsibarstė virtualioje erdvėje, bet mėgiamiausių filmų sąraše kol kas tik 39-i filmai. Ar galėčiau į šį sąrašą įtraukti ir 40-imtą? Ką tik papildžiau sąrašą nauju ir visai nesenai matytu filmu, kurį tikrai ne vieną kartą žiūrėčiau.  Bet apie geriausius ir tikriausius nuo pradžių.

Frazė geri filmai, neišreikš mano susižavėjimo ir meilės kinui. Ši judanti mediją mane išmokė ieškoti prasmės vaizduose ir žodžiuose, bet tuo pačiu ir paklaidino. Visos kino meilės istorijos neparuošė manęs gyvenimui. Nuolatos sugrįždama prie tų pačių geriausių ir tikriausių filmų istorijų, pamiršdavau gyventi. Galbūt todėl mano žodžiuose tiek daug laukimo. Kad ir dabar aš laukiu, kol mintys ir prisiminimai apie tikriausius kino filmus mane aplankys. Kaip Markas Oliveris Everetas rašė apie grožį, aš taip pat laukiu tų gražių frazių ir aprašymų, kurie sujaudintų mane iki ašarų. Galbūt mano tekstai dar ne tokie jautrūs, tačiau kino scenarijai ir istorijos, tos pačios tikriausios, dar ir dabar sukasi mano asmeniniame minčių kino teatre.

Negaliu pakęsti frazės- geri filmai, nors pati dažnais vartoju ją bandydama išreikšti savo susižavėjimą ką tik matytu filmu. Kino kritikės žodyne tokio žodžio kaip geras nėra. Kaip „mirusiųjų poetų draugijos“ literatūros mokytojas,  aš nenoriu vartoti vidutiniškų žodžių. Vietoj žodžių labai liūdnas, privalau vartoti paniuręs. Angliškai „morose“, skamba daug desperatiškiau ir sunkiau nei mano vidutiniški lietuviški žodžiai ir posakiai. Bet nuo rašymo apie gerus filmus, pereikime prie tikrai gerų ir praktiškų kino vakaro patarimų. Kaip aš leisdavau vakarus? Apie geriausius pradėsiu kalbėti ne nuo pradžios ir be jokios chronologijos.

Paskutinis iš tikriausių filmų, kurį mačiau kino teatre, tai Veso Anderseno „Didysis Budapešto viešbutis“. Kodėl frazė geri filmai jam netinka, nes vieninteliai rėmai, į kuriuos galime sutalpinti Anderseno kūrybą, tai centruoti kadrai, subtilios spalvos ir visados detalizuota iki mažiausių smulkmenų kinematografija ir scenografija. Išėjusi iš kino teatro žinojau, kad šis filmas tikrai bus įtrauktas į geriausiųjų sąrašą. Kad ir koks stilizuotas ir išgalvotas jis buvo, Vesas mane įtikino ir sužavėjo. Pagalvojau, jog noriu taip rašyti kaip kuria Andersenas. Tikėjausi, kad mano kūryba nebus tokia vidutinė kaip kai kurių Holivudo rašeivų arba scenaristų.  „Didysis Budapešto viešbutis“, tai tik vienas, labai mielas kinematografinis prisiminimas.

Kodėl kelionė „laiko tiltu“ nuveda mane ten, kur geri filmai yra patys tikriausi. Susipažinkite su Timu,kuris savo 21 –ojo gimtadienio proga gavo pačia geriausią dovaną. Jis sužinojo šeimos vyrų paslaptį, gebėjimą keliauti laiku. Jam tereikia užsidaryti tamsiame kambarėlyje ir prisiminti įvykį ar akimirką į kurią jis nori sugrįžti. Skysit nieko tikro, tačiau šiame romantiniame filme apie keliones laiku, tiek pat tikrų emocijų kiek ir realiame gyvenime. Tai pamoka, kaip tobulai gyventi kiekviena akimirka ir diena, tarsi vėl būtumėt sugrįžę atgal. Tai nepapratai paprasto gyvenimo istorija, tokį scenarijų įgyvendinti galime ir mes. Tereikia stipriai užsimerkti, panorėti ir tikėti. Aš tikiu gerais filmais ir kokybišku kino menu, net ir pačiu romantiškiausiu. Žinau kad kino romantika nužudė tikrąją meilę, tačiau vis tiek tikiu šiais išgalvotais scenarijais.

Michel Gondry ir jo „Gėlėti sapnai“ tai dar vienas filmas, kurį įtraukia į savo asmeninį kino potyrių sąrašą. Čia visi geri filmai, tik jų gerumą aš suvokiu kitokiu mastu. Kodėl visiškas fantastas Gondry mane taip žavi. Kažkodėl jo visi sapnai, t.y filmai nukelia žiūrovus į pasąmoningą realybę, kur sunku nepasiklysti. Ar jau matyta „jausmų galia“ bei „sapnų mokslas“ padėjo režisieriui išreikšti visas savo kūrybines galimybes? Jei nepadėjo, gelėtuose sapnuose, režisierius stengėsi parodyti neįmanomą. Patys tobuliausi kinematografiniai sapnai tie, kurių sveiku protu nesuvoksi.  Keisti šokiai, gėlė augti plaučiuose, iš vandens čiaupo bėgantys unguriai, neapaiškinamai vizuali filosofija, pianinu suderinami pieno kokteiliai ir moterys, kurių negerbiantys vyrai niekados jų neveda.

Tik nesuvokiami ir patys originaliausi scenarijai mane žavi. Geri filmai netinkama frazė, kurioje netelpa tas platus spektras kino kūrėjų, originalūs scenarijai ir patys gražiausi dialogai, monologai bei filmavimo aikštelės. Kokie sapnai mane lankė prieš arba po Gondry iliuzijų? Nusiteikusi geriausių filmų maratonui, likau sužavėta nuoširdžia ir beveik asmenine fantastine Spike Jonze meilės istorija. Tai „Ji“ ateities meilės istorija, kas sakė kad meilė turi būti apčiuopiama, fizinė? Juk pati meilė tėra idėja, šešėlis gyvenimo oloje. Teodoro rašomi meilės laiškai taip pat tik idėja. Jis išsako visus jausmus, kuriuos jaučia kiti žmonės. Jie nesugeba per savo pačių parašytus, arba paakytus žodžius pamilti žmogaus. Tuo tarpu Teodoras pats yra meilės idėja, nuo dabar jis žino ir aš žinau… Gulėdami ant mėnulio žinau, kad ir mane aplankys toks neapčiuopiamas įkvėpimas gyventi ir dalinti savo gyvenimu su kitais.

Geri filmai, tai sąvoka, kuria kiekvienas plėtoja individualiai. Kiekvienas iš mūsų turi savo mėgstamiausių filmų sąrašą.  Tačiau kiek filmų tame sąraše yra tikri? Viskas šiame pasaulyje išgalvota: aš, tu, žemės planeta net  ir  meilė. „Prisimink mane“, nes aš tikrai prisimenu Tailerio šeimos dramą. Tai pas tikriausias filmas. Ne, tai filmas, kuris sujaudino mane iki sielos gelmių. Pirmą kartą pamačiusi Robert‘ą Pattisoną naujame amplua suvokiau, kad jis nėra toks prastas aktorius, tik jo vaidmenų pasirinkimai kartais labai prasti.  Šiame drastiškame filme, jis sukūrė tobulą įpykusios sūnaus, patikimo brolio ir mylinčio vaikino vaidmenį. Šiame filme ne meilė buvo svarbiausia, bet tai, kaip viena šeima išgyvena asmeninę tragediją. Dramatiški personažai, kurių širdyje ir galvoje verda tiek daug emocijų yra patys tikriausi.

Kiek laiko tunka „atpirikimas“. Joe‘o Wright‘o karinėje dramoje pasakojama vienos pasitrinčios Anglijos šeimos istorija. Brioni, pagrindinė istorijos pasakotoja ir kaltininkė, gyvena užmiesčio dvare su savo seserimi ir tėvais. Tai mergina, kuri nuo mažumės rašydavo pjeses ir statydavo spektaklius, kuriuose vaidindavo jos pusbroliai ir pusseserė. Kuo šis filmas ypatingas? Tai filmas apie kaltę, bausmę, karą ir iš karo negrįžtantį mylimąjį. Gerai filmai ne tik romantiniai. Šiame filme subtiliai perteikiamas atpirkimas, meilė, gėda ir karas, kurio akivaizdoje praeities klaidos nebetenka prasmės.

Aš taip pat sugrįšiu prie savo išgalvotų, o kartais tokių tikrų kino filmų scenarijų. Šioje išsiblaškiusioje istorijoje, netilpo mano patys mylimiausi kino filmai, kuriuos galėčiau žiūrėti kiekvieną dieną ir karto tuos pačiu siužetus ir klausytis amžinus nunešančių sapnų ir Amelijos monologus bei dialogus. Kol kas geri filmai bei jų gerumo kriterijai labai abejotini. Kiekvienas filmas savotiškai geras, tačiau tik pačios tikriausios ir subtiliausios istorijos gali ilgam įstrigti mano kinematografinėje atmintyje.